Nuo svajonės iki realybės: ar įmanoma sukurti naują valstybę?

Turbūt daugelis esame bent kartą pagalvoję: „O kaip būtų, jei turėčiau savo šalį?” Galbūt po nesėkmingo rinkimų rezultato, galbūt tiesiog svajonėse apie idealią visuomenę. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų ėmėsi veiksmų? Istorija rodo, kad tokių drąsuolių yra daugiau nei galvojate. Nuo Sealand platformos Šiaurės jūroje iki Liberland tarp Kroatijos ir Serbijos – mikronacijos kyla kaip grybai po lietaus. Bet ar jos tikros? Ir svarbiausia – kaip pereiti nuo idėjos prie realios, tarptautiniu mastu pripažintos valstybės?

Sukurti respubliką nėra vien romantiškas nuotykis ar politinis eksperimentas. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis teisinio pagrindo, teritorijos, gyventojų ir, svarbiausia, kitų valstybių pripažinimo. Šiame straipsnyje išnagrinėsime visus etapus – nuo pirminės koncepcijos iki momento, kai jūsų vėliava plevėsuoja prie Jungtinių Tautų būstinės. Ar tai realu? Taip, bet pasiruoškite ilgam ir vingiuotam keliui.

Montevideo konvencija: keturi ramsčiai, kuriuos privalo turėti kiekviena valstybė

Prieš pradedant svajoti apie himną ir vėliavą, reikia suprasti, kas iš tikrųjų sudaro valstybę. Tarptautinėje teisėje galioja 1933 metų Montevideo konvencija, kuri nustato keturis būtinus kriterijus. Jei neturite bent vieno iš jų, jūsų projektas greičiausiai liks tik įdomia idėja.

Pirmas kriterijus – nuolatinė gyventojų populiacija. Nebūtinai milijonai žmonių, bet turi būti bent keli nuolatiniai gyventojai, kurie identifikuoja save su jūsų valstybe. Čia svarbu žodis „nuolatinė” – turistai ar atsitiktiniai lankytojai neskaičiuojami. Antra, reikalinga apibrėžta teritorija. Ji nebūtinai turi būti didelė, bet turi būti aiškiai apibrėžta. Trečias elementas – veikianti vyriausybė, galinti kontroliuoti teritoriją ir teikti viešąsias paslaugas. Galiausiai, ketvirtasis ir dažnai sunkiausiai pasiekiamas – gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Šie kriterijai atrodo paprasti popieriuje, bet praktikoje kiekvienas iš jų kelia didžiulius iššūkius. Kur rasti teritoriją, kuri dar niekam nepriklauso? Kaip įtikinti žmones tapti jūsų piliečiais? Kaip sukurti veikiančią vyriausybę be biudžeto? Ir svarbiausia – kaip priversti kitas valstybes jus pripažinti? Į šiuos klausimus atsakysime toliau.

Teritorijos paieška: kur dar yra laisvos žemės?

Čia prasideda pirmasis rimtas iššūkis. Pasaulyje beveik nebeliko „nieko žemės” – terra nullius, kaip sakė romėnai. Kiekvienas žemės sklypas jau priklauso kokiai nors valstybei. Tačiau istorija pažįsta kelis kūrybiškus sprendimus.

Dirbtinės salos – vienas populiariausių variantų tarp šiuolaikinių valstybių kūrėjų. Sealand, galbūt žinomiausia mikronacija, įsikūrusi ant apleistos Antrojo pasaulinio karo platformos tarptautiniuose vandenyse. Teoriškai tarptautiniai vandenys nepriklauso jokiai valstybei, todėl galite pastatyti savo struktūrą. Tačiau yra problema: 1982 metų Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija nustato, kad dirbtinės salos nesuteikia valstybingumo teisių. Kitaip tariant, galite turėti platformą, bet ne valstybę.

Ginčijamos teritorijos – kitas kelias. Liberland paskelbė nepriklausomybę 7 kvadratinių kilometrų žemės sklype tarp Kroatijos ir Serbijos, kurio nė viena šalis oficialiai nereikalauja. Skamba puikiai, tiesa? Problema ta, kad nors šalys oficialiai nesako „tai mūsų”, jos tikrai nesako ir „tai jūsų”. Kroatijos policija reguliariai sulaikė bandančius patekti į Liberland, o tarptautinis pripažinimas lieka tolima svajonė.

Pirkimas ar nuoma – realistiškiausias, bet brangiausias variantas. Teoriškai galite nusipirkti žemės iš egzistuojančios valstybės arba ją išsinuomoti ilgam laikui. Tačiau čia susiduriate su suverenitetą problema: net jei nusipirkote žemę, ji vis tiek priklauso tos šalies jurisdikcijai. Reikėtų derėtis dėl suverenitetą perdavimo, o kokia vyriausybė sutiks atsisakyti savo teritorijos dalies?

Kai kurie entuziastai svajoja apie jūrines platformas tarptautiniuose vandenyse ar net kosmines kolonijas. Seasteading Institute aktyviai propaguoja plaukiojančių miestų-valstybių idėją. Tačiau kol kas visi šie projektai lieka teoriniai arba labai ankstyvose stadijose. Realybė tokia: rasti teritoriją yra pats sunkiausias žingsnis kuriant naują valstybę.

Konstitucinė sistema: kaip sukurti veikiančią vyriausybę

Tarkime, stebuklingai radote teritoriją. Dabar reikia sukurti valdymo struktūrą. Čia prasideda įdomiausia dalis – galite kurti visuomenę nuo nulio, išvengdami kitų šalių klaidų. Bet nuo ko pradėti?

Pirmiausia reikia konstitucijos. Tai pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis jūsų valstybės principus, valdymo struktūrą, piliečių teises ir pareigas. Galite pasirinkti prezidentinę, parlamentinę ar mišrią sistemą. Galite įtraukti tiesioginės demokratijos elementus, kaip Šveicarijoje. Svarbu ne tik tai, kaip sistema atrodo popieriuje, bet kaip ji veiks praktikoje.

Konstitucija turėtų apimti: valdžių padalijimą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė), rinkimų sistemą, piliečių teisių chartą, ekonominius principus, gynybos ir užsienio politikos gaires. Kai kurios naujos valstybės padarė klaidą, sukurdamos per sudėtingas sistemas, kurios praktikoje neveikė. Kitos – per paprastas, kurios negalėjo spręsti realių problemų.

Praktinis patarimas: studijuokite egzistuojančių valstybių konstitucijas, bet nekopijuokite aklinai. Estijos e-valdžios modelis puikiai veikia Baltijos šalyje su aukštu technologijų raštingumu, bet gali žlugti kitame kontekste. Šveicarijos federalizmas išsivystė per šimtmečius – jūs neturite tiek laiko.

Taip pat reikia teisinės sistemos. Ar kuriate naują teisę nuo nulio, ar perimsite kitos šalies teisinę sistemą kaip pagrindą? Daugelis naujų valstybių renkasi antrąjį variantą – pavyzdžiui, daugelis buvusių britų kolonijų išlaikė bendrosios teisės (common law) sistemą. Tai praktiškai, nes turite šimtmečius teismų precedentų, į kuriuos galite remtis.

Gyventojai ir pilietybė: kaip surasti savo tautą

Valstybė be žmonių – tai tik žemės sklypas su vėliava. Bet kaip pritraukti gyventojų į naują, nepripažintą valstybę? Šis klausimas kankina visus mikronacijų kūrėjus.

Pirmasis šaltinis – ideologiniai šalininkai. Jei jūsų valstybė grindžiama aiškia vizija (libertarizmas, ekologinis gyvenimas, technokratija), rasite žmonių, kurie dalijasi šia vizija. Liberland sugebėjo pritraukti tūkstančius paraiškų iš žmonių, norinčių gyventi libertarinėje visuomenėje be mokesčių ir reguliavimo. Problema – dauguma šių žmonių niekada faktiškai neatsikėlė, nes tai praktiškai neįmanoma.

Ekonominiai stimulai – galingesnis magnetai. Jei galite pasiūlyti geresnį gyvenimo lygį, mažesnius mokesčius, didesnes galimybes – žmonės atsikels. Singapūras, nors ir ne nauja valstybė, puikiai iliustruoja šį principą. Tačiau čia susiduriate su vištos ir kiaušinio problema: reikia ekonomikos, kad pritrauktumėte žmones, bet reikia žmonių, kad sukurtumėte ekonomiką.

Pilietybės klausimas taip pat sudėtingas. Ar suteiksite pilietybę visiems norintiems? Ar turėsite griežtus kriterijus? Kai kurios mikronacijos parduoda „pilietybę” už simbolinį mokestį, bet tokia pilietybė neturi jokios realios vertės. Kitos reikalauja faktinio gyvenimo teritorijoje ir įnašo į bendruomenę.

Svarbu suprasti: daugelis žmonių, susidomėjusių jūsų projektu, norės išlaikyti savo dabartinę pilietybę. Ne visos šalys leidžia dvigubą pilietybę, todėl žmonės turės rinktis. Kodėl jie atsisakytų realios pilietybės su pasų, socialinių garantijų ir tarptautinio pripažinimo dėl jūsų eksperimento?

Ekonomika ir infrastruktūra: kaip išgyventi be biudžeto

Turite teritoriją, konstituciją ir kelis entuziastus. Dabar reikia pinigų. Daug pinigų. Valstybės valdymas nėra pigus – reikia infrastruktūros, paslaugų, gynybos, administracijos. Iš kur imsite lėšų?

Mokesčiai – tradicinis valstybės pajamų šaltinis. Bet jei turite tik keliolika gyventojų, net 50% pajamų mokestis nesukaups reikšmingos sumos. Be to, daugelis mikronacijų žada būti mokesčių rojais – tai pritraukia gyventojus, bet palieka be pajamų.

Verslo registracija – populiarus variantas. Galite pasiūlyti palankią verslo aplinką, žemus mokesčius, minimalų reguliavimą. Tačiau be tarptautinio pripažinimo, jūsų jurisdikcijoje registruotos įmonės susidurs su problemomis dirbdamos su kitomis šalimis. Bankai nenorės su jomis dirbti, kitos vyriausybės gali laikyti jas nelegaliais dariniais.

Kai kurie projektai bando kriptovaliutas. Liberland sukūrė savo kriptovaliutą „Merit”, kuri teoriškai turėtų tapti oficialiu mokėjimo būdu. Estija svarstė e-rezidentūros programos išplėtimą su kriptovaliuta. Tačiau kriptovaliutų reguliavimas vis dar miglinas, o jų vertė nepastovi.

Infrastruktūros klausimas dar sudėtingesnis. Reikia elektros, vandens, nuotekų, ryšių, transporto. Jei esate mažoje saloje ar platformoje, visa tai reikia kurti nuo nulio. Sealand gauna elektrą iš dyzelinių generatorių, vandenį – iš lietaus surinkimo sistemų. Tai veikia keliems žmonėms, bet neišplečiama iki tikros valstybės.

Praktiškai daugelis mikronacijų išgyvena iš turizmo ir suvenyrų. Sealand parduoda tituluotus vardus (galite tapti Sealand kunigaikščiu už kelias dešimtis svarų), pašto ženklus, monetas. Tai gali padengti minimalius išlaikymo kaštus, bet tikrai nesukurs klestinčios ekonomikos.

Diplomatija ir tarptautinis pripažinimas: sunkiausias etapas

Galite turėti viską – teritoriją, gyventojus, veikiančią vyriausybę – bet be tarptautinio pripažinimo esate tik keistuolių klubas su vėliava. Kaip gauti pripažinimą?

Pirmiausia supraškite: valstybės pripažinimas yra politinis, ne teisinis aktas. Net jei atitinkate visus Montevideo konvencijos kriterijus, kitos valstybės gali atsisakyti jus pripažinti dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, Somalilandas faktiškai funkcionuoja kaip nepriklausoma valstybė nuo 1991 metų, turi vyriausybę, kariuomenę, valiutą, bet nė viena JT narė jo nepripažįsta, nes tai sukeltų precedentą kitiems separatistiniams judėjimams.

Strategija: pradėkite nuo mažų valstybių, kurios gali būti atviresnės. Vatikanas pripažino daugelį valstybių anksčiau nei didžiosios galybės. Pacifiko salos kartais būna pragmatiškesnės. Tačiau net vienos mažos šalies pripažinimas gali atverti duris kitiems.

Reikia diplomatinės kampanijos. Tai reiškia: oficialius laiškus užsienio reikalų ministerijoms, dalyvavimą tarptautiniuose forumuose (kur jus įsileis), lobizmą, viešųjų ryšių kampanijas. Kosovo nepriklausomybės pripažinimas užtruko metus ir pareikalavo intensyvių diplomatinių pastangų, palaikomų JAV ir ES.

Praktiniai žingsniai: užmegzkite neoficialius ryšius su akademikais, tarptautinės teisės ekspertais, diplomatais pensijoje. Jie gali tapti jūsų ambasadoriais įtakingose aplinkose. Dalyvaujate konferencijose apie tarptautinę teisę, savitvarkos teisę, naujas valdymo formas. Publikuokite straipsnius, organizuokite seminarus.

Tačiau būkite realistai: pilnas tarptautinis pripažinimas gali užtrukti dešimtmečius. Taivanas egzistuoja kaip de facto nepriklausoma valstybė nuo 1949 metų, bet pripažįsta tik keliolika šalių dėl Kinijos spaudimo. Šiaurės Kipras pripažįsta tik Turkija. Kosovo pripažįsta apie pusė JT narių po daugiau nei dešimtmečio.

Realūs pavyzdžiai: kas pavyko, kas nepavyko ir kodėl

Pažvelkime į konkrečius atvejus – ir sėkmės istorijas, ir nesėkmes. Tai duos realesnį vaizdą, ko tikėtis.

Pietų Sudanas (2011) – naujausia plačiai pripažinta valstybė. Kas pavyko: turėjo aiškią teritoriją, milijonus gyventojų, ilgą nepriklausomybės kovos istoriją, tarptautinę paramą (ypač JAV). Referendumas dėl nepriklausomybės buvo įtrauktas į taikos sutartį su Sudanu. Pripažinimas buvo greitas ir platus. Tačiau valstybės kūrimas nepasiteisino – pilietinis karas, ekonominis žlugimas, humanitarinė krizė. Pamoka: tarptautinis pripažinimas nereiškia automatinės sėkmės.

Kosovo (2008) – sudėtingesnis atvejis. Turi funkcionuojančią vyriausybę, tarptautinę administraciją, pripažįsta daugiau nei 100 valstybių, įskaitant daugumą Vakarų šalių. Bet Serbija ir Rusija nepripažįsta, todėl negali tapti JT nare. Pamoka: galite funkcionuoti kaip valstybė net be visiško pripažinimo, bet tai riboja jūsų galimybes.

Sealand (1967) – žymiausia mikronacija. Buvęs britų fortas tarptautiniuose vandenyse, kurį užėmė Paddy Roy Bates. Paskelbė nepriklausomybę, sukūrė konstituciją, valiutą, pasus. Net turėjo „karą” 1978 metais, kai vokiečių ir olandų samdiniai bandė užgrobti platformą. Britų vyriausybė teigė neturinti jurisdikcijos, kas Sealand’as interpretuoja kaip netiesiogį pripažinimą. Realybė: nė viena valstybė oficialiai nepripažįsta, gyventojų skaičius svyruoja nuo 0 iki 5, ekonomika grindžiama suvenyrais. Pamoka: galite egzistuoti kaip įdomi kuriozas, bet ne kaip tikra valstybė.

Liberland (2015) – šiuolaikinis bandymas. Paskelbė nepriklausomybę ginčijamoje teritorijoje tarp Kroatijos ir Serbijos. Gavo tūkstančius pilietybės paraiškų, sukūrė išsamią konstituciją, kriptovaliutą, tarptautinį tinklą. Tačiau Kroatijos policija neleidžia niekam patekti į teritoriją, nė viena valstybė nepripažįsta, faktinis valdymas neegzistuoja. Pamoka: entuziazmą ir gera idėja nepakanka – reikia faktinės kontrolės ir tarptautinės paramos.

Šie pavyzdžiai rodo bendrą tiesą: sėkmingos naujos valstybės paprastai atsiranda iš egzistuojančių teritorinių vienetų (buvusios kolonijos, federacijos narės, autonominiai regionai), turi didelę gyventojų bazę ir tarptautinę paramą. Valstybės, kuriamos „nuo nulio” tuščioje teritorijoje, dar niekada nebuvo pilnai pripažintos.

Ar verta bandyti: alternatyvūs keliai ir galutinės mintys

Taigi, perskaitę visą šią informaciją, tikriausiai supratote: sukurti naują, tarptautiniu mastu pripažintą respubliką yra nepaprastai sunku. Beveik neįmanoma, jei neturite milijonų dolerių, politinės įtakos ir labai palankių aplinkybių. Ar tai reiškia, kad turėtumėte atsisakyti savo vizijos?

Nebūtinai. Yra alternatyvių kelių, kurie gali būti realistiškesni ir vis tiek leisti įgyvendinti jūsų idėjas.

Specialiosios ekonominės zonos – daugelis šalių leidžia kurti zonas su specialiu reguliavimu. Šenženas Kinijoje pradėjo kaip speciali ekonominė zona ir tapo megapoliu. Galite derėtis su egzistuojančia vyriausybe dėl autonomijos tam tikroje teritorijoje mainais už investicijas ar plėtrą.

Privačios chartijos miestai – Hondūras eksperimentavo su ZEDE (Zonas de Empleo y Desarrollo Económico) – teritorijomis su dideliu autonomijos laipsniu, savo teisine sistema, valdymu. Nors projektas susidūrė su konstitucine opozicija, koncepcija išlieka įdomi.

Virtualios valstybės – kai kurie projektai kuria „skaitmenines valstybes” be fizinės teritorijos. Estijos e-rezidentūra leidžia užsieniečiams gauti skaitmeninę tapatybę ir naudotis paslaugomis. Bitnation siūlo blokų grandinėje pagrįstą „decentralizuotą sienų neturinčią savanorišką tautą”.

Sąmoningų bendruomenių kūrimas – vietoj valstybės galite sukurti stiprią bendruomenę su bendromis vertybėmis, valdymo struktūromis, ekonomine sistema. Kai kurios tokios bendruomenės (pvz., kibucai Izraelyje) egzistuoja dešimtmečius ir suteikia nariams prasmingą alternatyvą tradiciniam gyvenimui.

Svarbiausia pamoka iš viso šio tyrimo: valstybės kūrimas nėra tikslas savaime. Tikrasis tikslas paprastai yra sukurti geresnę visuomenę, įgyvendinti tam tikrą viziją, suteikti žmonėms daugiau laisvės ar galimybių. Šių tikslų galima siekti ir be pilno valstybingumo.

Jei vis tiek nusprendėte bandyti – būkite pasiruošę ilgam, sunkiam ir brangiam kelionei. Jums reikės ne tik pinigų ir laiko, bet ir neįtikėtinos kantrybės, diplomatinių įgūdžių, teisinio išmanymo ir, svarbiausia, gebėjimo įkvėpti kitus sekti jūsų vizija. Daugelis bandė, nedaugelis pavyko, bet kiekvienas bandymas praturtina mūsų supratimą apie valdžią, suverenitetą ir bendruomenę. Galbūt jūsų projektas netaps kita Šveicarija, bet gali tapti įdomiu eksperimentu, kuris įkvėps būsimas kartas mąstyti kūrybiškai apie visuomenės organizavimą.